Artėja balandžio 24-oji, tą dieną švenčiama Šuns diena. Šiemet jos esmė yra dėkingumas (https://www.kinologija.lt/…/suns-diena-2024–dekingumo…), kviečiama susimąstyti, už ką gi esame dėkingi keturkojams draugams.
Taip jau sutapo, kad dieną prieš šventę ir mūsų veislyne būdavo linksma – balandžio 23-iąją mūsų Naida Nuo Sausdravo skaičiuodavo savo gyvenimo metus. Šiemet, deja, pirmieji metai be jos, bet Dėkingumo diena puiki proga jai dar kartą padėkoti.
Taigi šia proga pirmiausia norime prisiminti mūsų pirmąją lietuvių skalikę Naidą. Taip, ji nebuvo mūsų pirmas šuo, prieš tai auginome gudruolį taksą ir nuostabiąją vokiečių aviganę, bet būtent Naidos dėka mūsų gyvenimas labai pakito. Jai atkeliavus į mūsų šeimą, išsikėlėme sau tikslą, kad žmonės, priėję prie mūsų Vilniaus gatvėse, užduotų ne klausimą „O kokia tai veislė? Matosi, kad veislinis šuo, bet nepažįstu“, o klausimą „Ar čia lietuvių skalikas?“. Per daugiau nei 10 metų veiklos kartu su draugais ir bendraminčiais šis tikslas iš esmės pasiektas. „Blogojo“ klausimo varianto negirdėjome jau seniai, o štai antrąjį kaip tik ir vėl neseniai išgirdome.
Už ką dar esame dėkingi Naidai? Už tai, kad ji mus išjudino laisvu metu vaikščioti nesuskaičiuojamus kilometrus; kad išmokė matuoti tvoros tvirtumą ir bagažinės talpumą skalikais; kad per ją susipažinome su daugybe žmonių ir vieni iš jų tapo artimais draugais, o kiti bent jau gerais pažįstamais, kuriuos garbė pažinoti. Ir, aišku, už tai, kad apskritai įsimylėjome lietuvių skalikus, jų gudrumą, linksmumą, už tai, kad davė pradžią mūsų veislynui, kad per ją pasaulį išvydo 18 nuostabių šuniukų, kad dabar turime Apuolę ir Ciri – jos tąsą. Tiesiog už tai, kad ji buvo.