Lietuvių skalikai – tai vienintelė lietuviška šunų veislė, skirta kultūringai medžioklei. Teiginys apie medžioklę yra kiek siaurokas, bet istoriškai tai yra medžiokliniai šunys. Per istorijos vingius šie nuostabūs šunys buvo ir labai paplitę, ir beveik išnykę, tačiau šiandien galime pasidžiaugti, kad atsidavusių žmonių dėka vis dar turime šią nuostabią veislę.

Šunys – vieni pirmųjų prisijaukintų gyvūnų, vis dėlto jų klasifikavimas į veisles, kokį žinome šiandien, yra gana vėlyvas – jis susiformavo tik XX a. Iki pat vėlyvųjų viduramžių Europoje šunys buvo klasifikuojami tik į naminius, aviganius bei medžioklinius. Dabar pagal FCI visos veislės yra suskirstytos į 10 grupių ir į smulkesnes sekcijas. Deja, bet lietuvių skalikai priklauso 11 grupei – FCI nepripažįstamos veislės.

Lietuvių skalikų amžius – vis dar diskutuotina tema. Turbūt pirmoji platesnė šunų klasifikacija LDK yra Lietuvos Statutuose. Vis dėlto naivu būtų tikėtis, kad ten įrašyta informacija iš šiandieninės pozicijos leistų aiškiai išskirti XVI a. Lietuvoje laikytas veisles. Atsižvelgiant į kitus rašytinius šaltinius galima teigti, kad tuo metu lietuvių skalikai jau buvo atskira veislė ir kad statutuose šie šunys minimi kaip vietiniai skalikai. Pirmą kartą lietuvių skalikai taip ir vadinami 1875 m. S. F. Davidovičiaus (С. Ф. Давидович) straipsnyje „Очерки охоты в юго-западном крае“.

Laikas po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių skalikams buvo labai sunkus. Ne tik todėl, kad sumažėjo grynakraujų skalikų. Gamta buvo smarkiai nukentėjusi, laukinių gyvūnų buvo likę labai mažai, todėl medžioklė su skalikais buvo apribota, o tarpukario Lietuvoje nesugebėta sukurti jokios organizacijos, saugančios skalikus. Žinoma, atsirado veislės mėgėjų, kurie kiek galėdami stengėsi išsaugoti šiuos šunis, bet reikia pastebėti, kad tuo metu buvo svarbios tik darbinės savybės, o ne išvaizda. Veislės aktyvistai buvo medžiotojai, kuriems teko kentėti ne tik dėl draudimų medžioti, bet ir dėl užkrautos didelės mokestinės naštos. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tikrų grynakraujų skalikų buvo likę labai nedaug: gerinant darbines savybes mūsų skalikai buvo maišomi su kitomis veislėmis, be to, beveik visi lietuvių skalikai žuvo per karą. Lietuvių skalikų atveisimas iš likusių 78 veislės atstovų pradėtas tik 1974 m.

Šiais laikais lietuvių skalikai darosi vis populiaresni. Juos augina ne tik medžiotojai, bet ir veislės mėgėjai, kurie lietuvių skalikus mėgina ruošti AGILITY varžyboms, žmonių paieškai ir pan. Pagrindinis veislės pliusas yra draugiškumas: šie šunys, nors svetimais ir nepasitiki, savus myli, o ypač vaikus. Agresija žmogui yra eliminuota, nes šie šunys ilgai buvo skirti tik medžioklei ir griežtai atrenkami veisimui. Tačiau būtina turėti omenyje, kad skirtingi individai gali skirtingai reaguoti į žmones, ypač išgėrusius ar agresyviai nusiteikusius. Lietuvių skalikai labai myli vaikus ir nepastebėta, kad agresyviai su jais elgtųsi, bet tai nereiškia, kad skalikams patinka būti tampomiems ir skriaudžiamiems. Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių skalikai yra gana dideli ir fiziškai labai stiprūs šunys, vienų jų palikti su vaikais nereikėtų, nes jie patys to nenorėdami gali sužeisti ar nuskriausti. Galima agresija kitiems gyvūnams, todėl reiktų geros ir ankstyvos socializacijos. Ypač svarbu įsiminti, kad jeigu lietuvių skalikas nors vieną kartą susipjaus su kitu šunimi, jis puls tą šunį kiekvieną kartą vos susitikęs. Dėl to gali susiformuoti ir refleksas pulti tik tam tikros spalvos ar rūšies šunis.

Šeimoje lietuvių skalikai be galo meilūs ir gana paklusnūs, bet dažnai mėginantys šeimininko kantrybės ir tvirtumo ribas – pergudravę ir prisigerinę jie nepraleidžia progos pasiekti tai, ko nori (pvz., užlipti ant lovos). Šie šunys yra geri, labai protingi, bet užsispyrę. Dresuojant reikia atsižvelgti į skaliko lytį. Patinai paprastai būna aktyvesni, linkę nueiti toli nuo šeimininko, nevengia kelti konfliktines situacijas su kitais šunimis. Patinams reikia kiek griežtesnės rankos, bet pateles pageidautina dresuoti tik geruoju, nerodant agresijos, pykčio. Lietuvių skalikai, kaip ir dauguma medžioklinių šunų, greitai įsižeidžia ir labai gerai jaučia žmonių, ypač šeimininkų, emocijas. Visada prieš sakydami, kad šuo blogai dirba ar kad jo charakteris yra blogas, paanalizuokite save. Jauni šunys gana lengvai perlaužiami, o tai gali virsti bailumu ir galų gale agresijos protrūkiais. Lietuvių skalikai – puikūs medžiokliniai šunys ir puikūs šeimos šunys, tik reikia suprasti, kad tai – ne tarnybiniai šunys ir su jais reikia elgtis kitaip. Teisingai auginamas lietuvių skalikas yra linksmas, energingas, atsidavęs, neagresyvus ir paklusnus.