Dar neteko įžūliai ieškotis sau reklamos ir neprašytiems lįsti į viešumą (o šito ir savigarba neleistų), bet taip nutiko, kad ir vėl Mariui paskambino žurnalistė ir paprašė susitikti, pašnekėti ne tiek apie darbą, kiek apie pomėgį – lietuvių skalikus. Po ilgoko pokalbio turėjo pasirodyti trumpas straipsnis. Ir pasirodė „Savaitės“ žurnale. Smagu, kad vėl apie skalikus. Nesmagu, kad neapsieita be problemėlių. Kas nėra susidūręs su leidyba, neįsivaizduoja, kiek žmonių dirba, kad pasirodytų straipsnis. Taigi, kažkuriame etape priešpaskutinėje pastraipoje atsirado nesusipratimas. Taigi, turime patikslinti: 1. Mes jau prisijungėme prie egzistuojančio LSAS‘o, jis jau seniai buvo iki mūsų. 2. SVARBIAUSIA, kad Ričardo Barzdenio skalikai yra su tvarkingais dokumentais, o ne kad jis „nėra įregistravęs savo šuns Lietuvos kinologų draugijoje“. Trumpinant tekstą iš „Tačiau ne visi skalikininkai yra šios sąjungos nariai: yra žmonių, auginančių skaliką ar kelis, bet jie neužsiregistravę Lietuvos skalikų augintojų sąjungoje ir nemoka nario mokesčio. Žmogus turi šunį, su juo medžioja, juo džiaugiasi, ir tiek <…>“ išėjo tai, kas išėjo Dar kartą atsiprašome Ričardo dėl nesusipratimo!