Nuoširdžiai dirbant su šunimis paprastai net nesitikima kažkokio ypatingo požiūrio ar dėmesio, juk geriausia dirbti savo darbą tyliai. Bet šį savaitgalį viskas vyko gana garsiai… Apie viską iš pradžių. Šie metai yra paskelbti gyvūnų gerovės metais ir jau vyko nemažai tam skirtų renginių. Apskritai reikėtų pastebėti, kad Lietuvoje yra ne tik nacionalinė šunų veislė, bet ir kiaulių, avių, ožkų, arklių, balandžių, galvijų, žąsų veislės. Visų šių veislių išsaugojimas yra labai svarbus darbas ir viena iš to darbo dalių yra visuomenės švietimas. Taip jau atsitiko, kad prieš kelis mėnesius į mus kreipėsi mototurizmo ralio organizatoriai, kurie nusprendė prijungti gyvūnų gerovės temą prie savo šių metų renginio. Kiek mes supratome, mus jiems rekomendavo LKD. Susitikome su organizatoriais ir net klaikus oras nesutrukdė pasikalbėti, aptarti mūsų galimybę dalyvauti, organizatoriai papasakojo renginio idėją: motociklų entuziastai gauna užduočių knygutę ir krūvą taškų, į kuriuos gali užsukti per tam tikrą laiką, gauti įrodymus, kad buvo atvykę, o pačiame taške turi įgyti tam tikrų žinių. Mūsų atveju tai buvo žinios apie lietuvių skalikus, o įrodymas – nuotrauka su mūsų skalikais. Na, ir šį savaitgalį įvyko pats renginys. Mes nesitikėjome, kad bus toks žmonių antplūdis. Manėme, kad atvažiuos kokios kelios komandos, mes su jomis pasišnekėsime, pateiksime užduotį (buvo kelios nuotraukos, vienoje iš jų buvo lietuvių skalikas ir jį reikėjo atpažinti), ir viskas. 10 val. ryto, pirmas realiai šiltas savaitgalis, Neries regioninio parko lankytojų centras. Mes išsidėliojome visokiausius daiktus – stendą su istorija, lankstinukus apie lietuvių skalikus, dovanėles atvykstantiems (labai dėkojame LKD, kad padėjo). Mūsų punkto veikla turėjo prasidėti 10:15. Laukiam. 10:40 niekas dar neatvyko. Prasideda dvejonės, o gal niekas neatvažiuos, gal skalikai nelabai kam ir beįdomūs. Bet kurgi… Po penkių minučių atvažiavo pirmoji komanda. Dar nebaigėme su ja kalbėtis, atvažiuoja dar dvi, o tada dar trys ir toks jausmas, kad kas būtų skruzdėlyną sujudinęs. Iš visų pusių tik ir girdėjosi motociklų burzgimas, žmonių balsai. O skalikai tik sunerimę stebėjo, kaip žmonių vis daugėja ir daugėja. Mažoji Ciri palūžo pirma ir nuėjo miegoti į saugią vietą. Naida, kaip ir privalo dešimties metų patyrusi veteranė, į žmones dėmesio beveik nekreipė, fotografavosi su jais, tik kartais mėtydavo žvilgsnį, kuris tarsi sakė: „Ale tie mano šeimininkai galutinai nukvako.“ Apuolė labai mėgsta žmones, bet per vidurį renginio jos akyse jau matėsi šioks toks pasimetimas, noras eiti į saugesnę ir, svarbiausia, tylesnę vietą, nes pabodo būti iš visų pusių apstotai žmonių, kurie nori ir paglostyti, ir pašnekinti, ir nusifotografuoti, ir geranoriškai uodus pavaikyti. Kai po dviejų valandų baigėsi mūsų punkto veiklos laikas, jėgų judėti ir leisti garsus turėjo tik skalikai, ypač išsimiegojusi mažoji. Mes sėdėjome ant suoliuko netoli automobilio ir tylėjome. Patys paskaičiavome, kad pasikalbėjome ir pristatėme skalikus kokiems 150 motociklų mėgėjų, bet organizatoriai patikslino, kad turėjo būti apie 240. Mes labai dėkingi tiek LKD, tiek Neries regioninio parko administracijai, tiek mototurizmo ralio organizatoriams už šią patirtį. O žmonės labai džiaugėsi, kad gali susipažinti su gyvais Lietuvos istorijos palikimais.