Šiandien susidūrėme su pačia sunkiausia veisėjo ir apskritai gyvūno mylėtojo gyvenimo dalimi. Iš esmės žinojome, kad anksčiau ar vėliau teks sulaukti tokio skambučio, bet kad taip greitai… Iki galo dar neatsigavome ir galva sukasi nuo minčių, jausmų… Prisirišimas prie šuniukų, kuriuos atiduodame į naujus namus, yra didelis ir ramu niekada nebūna… Tačiau pati pirma vada visada turi didesnę kertelę širdyje… Ypač šuniukai, kuriems teko skirti daugiau laiko ir energijos… Taip jau nutiko, kad vienas iš dvyliktuko, dar būdamas pas mus, buvo labai susirgęs ir naktimis teko mažai miegoti, maitinti jį iš rankos, matyti, kaip po truputį silpsta… Žinoma, mūsų ir jo pastangos, veterinarų darbas ir atsidavimas padėjo išgelbėti ir palydėti į naujus namus laimingą, žaismingą ir ypač gražų skalikiuką. Tačiau šiandien paskambino šeimininkas ir pranešė, kad Asturas žuvo. Žinia skausminga, sunki, slegianti…

Mes prisimename visus šuniukus, jų charakterius, elgesį, nutikimus, susijusius su jais, ir nepamiršime net po to, kai jų nebeliks. Geros tau amžinos medžioklės, mūsų Asturėli.

Gimė 12, liko 11.

P. S.: Saugokite savo mylimus augintinius.